Italų rangovas „Rizzani de Eccher“ Neries tilto statybvietėje atliko įspūdingą tilto polių bandymą – didžiausią Lietuvos geležinkelių istorijoje. „Rail Baltica“ Lietuvoje komandos vyriausioji projektų vadovė Aistė Varkalytė dirba būtent su šiuo rangovu – atstovauja AB „LTG Infra“ kasdieniuose rangos darbų susitikimuose, sprendžia sutarties įgyvendinimo, techninius ir bendrus statybų klausimus.
A. Varkalytė prie „Rail Baltica“ komandos prisijungė 2019 m. – į Lietuvą ji grįžo iš Jungtinės Karalystės būtent dėl darbo šiame projekte.
– „Rizzani de Eccher“ yra daug patirties turintis rangovas, pasižymintis aukštu profesionalumu. Kokia yra jūsų darbo specifika?
– Su komandos nariais dažnai pasidžiaugiame, kad „Rail Baltica“ dėl savo tarptautiškumo ir kompleksiškumo yra kasdienių iššūkių kupinas projektas. Juos sprendžiant nuolat išmokstame ko nors naujo.
Nors pagrindinis Neries tilto statybų rangovas yra Italijos įmonė, dirbame su daug įvairių tautybių žmonių – portugalais, turkais, ispanais ir, žinoma, lietuviais. Ribos tarp skirtingų mūsų požiūrių ir įpročių kasdien gludinasi. Ir tikrai pritariu nuomonei, kad tinkamai komandai suburti išties reikalingi skirtingi žmonės, tik tokiu būdu galima efektyviai rasti reikiamus sprendimus.
Tiek AB „LTG Infra“, tiek techninės priežiūros komanda yra surinkusi vertingos patirties užsienio įmonėse, ir pati ilgus metus gyvenau ir dirbau Jungtinėje Karalystėje.

– Nuo tada, kai prisijungėte prie projekto, kaip keitėsi jūsų vaidmuo?
– Prie komandos prisijungiau 2019 metais – prieš tai dirbau „Crossrail“, geležinkelio elektrifikacijos ir kituose projektuose, „Rail Baltica“ mane paskatino grįžti namo. Sudalyvavau darbo pokalbiuose, susikrovėme daiktus ir su šeima grįžome gyventi į Lietuvą. Esu mėginusi pakeisti darbą, tačiau trumpam – iškart grįžau, su kolegomis juokiamės, kad dažnas sergame „Rail Baltica“ liga ir naujiems karjeros pokyčiams noro nėra.
Yra dalis kolegų, kuriuos drąsiai galima vadinti „Rail Baltica“ vedliais – jie projektą matė nuo pradžios, kai dar tik buvo vystoma koncepcija, vienareikšmiškai tiki jo sėkme ir yra pagrindiniai šio projekto vėliavnešiai. Džiaugiuosi, kad dabartinė mūsų komanda yra didelė, planuojamų ir įgyvendinamų projektų skaičius kelia įspūdį, ir pati nebespėju aprėpti visų naujienų. Siekiant projekto sėkmės geriausia koncentruotis į savo užduotis, kitus ruožus, kuriuose vyksta darbai, palikti atsakingiems kolegoms. Visgi nuolat stengiuosi žinoti aktualiausius faktus, kad galėčiau tinkamai atsakyti į klausimus, kuriuos gaunu kasdienėje aplinkoje, projektu domisi tiek giminaičiai, tiek draugai.
– Kaip manote, koks yra didžiausias projekto iššūkis?
– Terminai ir darbų spartinimas. Koordinavimas ir sąsajos tarp projekto dalyvių. Darbinantis vadovas manęs paklausė – kas yra raktas yra projekto sėkmę? Atsakymo vis dar nekeičiu – komunikacija. Turime tinkamai ir laiku pateikti atsakymus rangovui, laiku identifikuoti rizikas, o taip pat ir pasidžiaugti sėkmėmis.
– Ką patartumėte prie komandos naujai prisijungiančiam kolegai?
– Duoti sau laiko susipažinti ir suprasti projekto kompleksiškumą. Net ir ilgai dirbantys kolegos vis dar mokosi, mokosi ir didelė dalis Lietuvos įmonių ir institucijų, dalyvaujančių projekto įgyvendinime – tokios apimties projekto juk dar nesame turėję.
– Kuo jus žavi geležinkelių infrastruktūros projektai?
– Darbui pasišventusiais žmonėmis. Tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėje Karalystėje, nesutikau nė vieno geležinkeliečio, kuris juo nenorėtų būti. Darbas infrastruktūroje reikalauja ypatingo atidumo, kruopštumo, nes tai atsiremia į saugą – keleivių, krovinių, eismo, valstybės. Dėl to infrastruktūros projektų įgyvendinimui tenka didelė atsakomybė. O jos išpildymas, – kad galiausiai saugiai nuvažiuotume aplankyti močiutės – yra mūsų varomoji jėga.