Geležinkelių infrastruktūros plėtra ir „Rail Baltica“ projektas ilgą laiką asocijavosi su sparčiomis kelionėmis į svečias šalis ar patogų judėjimą tarp miestų. Vis dėlto, traukinių transportas turi ir kur kas didesnę reikšmę, ypač aktualią šiomis dienomis.
Lietuvoje vėžę keičiame 5-ąjį kartą, ir kiekvienas infrastruktūros keitimas vyko karo sumetimais. Karo istoriko Karolio Zikaro teigimu, geležinkeliai šiandien – kaip niekad svarbūs. Ne tik ekonominio, bet ir nacionalinio saugumo prasme.
Geležinkelis gali lemti karo eigą
Žvelgiant į geležinkelių infrastruktūros raidą, pirmaisiais geležinkeliais pasaulyje judėjo kroviniai, vėliau kartu keliavo žmonės. Praktiškai nuo pat geležinkelių atsiradimo XIX a. ši infrastruktūra tapo karinės logistikos stuburu.
Pirmasis pasaulinis karas, anot karo istoriko K. Zikaro, yra atspindys to, kaip visuomenių modernėjimas pakeitė kariavimo principus. Priešingai nei feodalinėje epochoje, kai karalius kariaudavo su karaliumi, Pirmojo pasaulinio karo metu tauta kovojo prieš tautą, o milijonams žmonių reikėjo kuo greičiau pasiekti mūšio lauką.
„XIX a. II ir XX a. I pusėje geležinkeliai atliko svarbų vaidmenį gabenant kariuomenę. Kaip kitaip perdislokuoti pėstininkus? – Galima arba eiti, arba važiuoti traukiniu. Pranašumą įgyja tie, kurie turi galimybę greičiau nei galima nužygiuoti kojomis pervežti didžiulius kiekius karių. Be to, kariuomenę dar reikia maitinti, atvežti šovinius, artileriją, amuniciją.
Infrastruktūra atvedė žmoniją į modernų karą – kariaujamą mobilių, greitai perdislokuojamų ir turinčių didelę ugnies galią, karinių vienetų. Tačiau ir galingiausias smogiamasis kumštis kare yra bevertis, jei šios galios negalime greitai, laiku aktyvuoti bei aprūpinti“, – sako K. Zikaras.
Mums reikalingą infrastruktūrą pradedame kurti tik dabar
Didžiąja dalimi Lietuvos geležinkelių sistema paveldėta iš carinės Rusijos. Dar XIX a. Rusijos imperija nusprendė tiesti platesnę nei europinė geležinkelio vėžė turėdama strateginį tikslą – užkirsti galimybę priešui laisvai judėti geležinkeliu, jei priešiškos pajėgos įsiveržtų į Rusijos teritoriją.
Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijos kariuomenė užėmė visą dabartinės Lietuvos teritoriją ir išlaikė jos kontrolę iki pat karo pabaigos. Per tą laiką geležinkelio infrastruktūrą perdarė į europinio standarto vėžę. Tarpukario nepriklausoma Lietuva taip pat naudojo 1435 mm pločio geležinkelį.
Po 1940 m. okupacijos geležinkelių sistema vėl buvo atstatyta į rusiško standarto. Pasak K. Zikaro, šis tinklas buvo pastatytas Rusijos imperijos poreikiams tenkinti – per Lietuvą į Latvijos uostus gabenti ukrainietiškus grūdus ar rusų elitui keliauti į Vakarų Europą.
Šiuo metu iš 3462 km tinklo 93 proc. Lietuvos geležinkelių infrastruktūros sudaro plačioji, rusiškoji vėžė ir 7 proc. – europinė. Tik dabar, įgyvendindami „Rail Baltica“ projektą, statome geležinkelį mūsų šalies poreikiams – tiek ekonominiams, tiek saugumo.
LTG grupė taip pat inicijavo strateginę „FREE Rail“ programą, kurios tikslas – ne tik fizinė, bet ir skaitmeninė Lietuvos ir Baltijos šalių integracija į Europos susisiekimo infrastruktūros žemėlapį.
Atlikus išsamią rusiškų ir baltarusiškų elementų analizę, ši parodė, kad beveik 60 proc. Lietuvos geležinkelių infrastruktūroje ir riedmenyse naudojamų dalių buvo pagamintos ir jų atsarginės dalys gaminamos minėtose šalyse. „FREE Rail“ surado alternatyvas mums draugiškose šalyse, kurios gamina šiuos elementus ir siekia sukurti saugią, Europos Sąjungos standartais paremtą duomenų mainų sistemą.
Geležinkelis tebėra karo ašis
Rusijos karinėje logistikoje geležinkeliai atlieka svarbų vaidmenį mobilizuojant bei vykdant karines operacijas. Tai parodė ir Krymo aneksija bei invazija į Ukrainą. Ar nedraugiško kaimyno investicijos į geležinkelių tiesimą ar remontą gali būti karo ženklas?
„Rusija vis dar išlieka priklausoma nuo transportavimo geležinkeliais, dėl to matome ir jų puolimo logiką – pirmiausia užsitikrinama geležinkelio linijų ir mazgų kontrolė, kad būtų galima perdislokuoti pastiprinimus bei užtikrinti gabenimą geležinkeliais, – kalba K. Zikaras. – Turime į tai atsižvelgti ir kiek įmanoma apsunkinti galimybę mūsų teritorijoje naudotis mūsų geležinkelių infrastruktūra, standartą keičiant į kitą. Tuo pačiu užtikrinti savo kariuomenės mobilumą ir aprūpinimą geležinkeliais. Tai – du esminiai strateginiai keliai.“
Įdomu tai, kad nors šarvuotosios transporto priemonės yra didelio pravažumo ir pajėgumo, joks tankas nėra sukurtas važiuoti šimtus kilometrų tikslo link savais ratais. Nors daug resursų galime nuskraidinti oro transportu, sunkioji technika vis dar efektyviausiai gabenama geležinkeliais, kurie išlieka centrine logistikos ašimi.
Tinkamas metas peržiūrėti strategiją
Vertindamas esamą geležinkelių infrastruktūros padėtį karo istorikas atkreipė dėmesį: ilgą laiką buvusi tranzito šalis Lietuva pagaliau gali strategiškai pertvarkyti turimą palikimą.
Be to, pastebi pašnekovas, geležinkelių plėtra turi ir platesnį poveikį – formuoja urbanistinę kryptį. Kai kurie miestai ir net rajonų centrai atsirado tik todėl, kad ten buvo nutiesti bėgiai.
„Dabar yra puikus metas peržiūrėti mūsų geležinkelių logiką: ar tikrai kelias iš Kauno į Klaipėdą turi vesti per Šiaulius? Ar uostamiestis neturėtų būti integruotas tiesiogiai į „Rail Baltica“ liniją? Metas orientuotis ne į Maskvą, Minską, o į savo visuomenės, verslo, kariuomenės poreikius – į Kauną, Vilnių ar Klaipėdą“, – svarsto K. Zikaras.
Šiuo metu kaip tik atliekama Lietuvos geležinkelių infrastruktūros studija. Jos tikslas – nustatyti aiškią ir kryptingą geležinkelių tinklo infrastruktūros vystymo viziją pereinant prie Europos standarto geležinkelių tinklo.
Šis žingsnis – istoriškai svarbus, nes optimalus ir ekonomiškai Lietuvai naudingas geležinkelių tinklas bus visapusiškai įvertintas, žvelgiant į Lietuvos ateitį. Studija buvo pradėta Klaipėdą oficialiai įtraukus į europinį TEN-T transporto tinklą, šios analizės metu bus ieškoma geriausios iš trijų siūlomų alternatyvų vėžei į Klaipėdą.
K. Zikaras primena, kad ir tarpukario Lietuvoje, iš carinės Rusijos paveldėtą geležinkelio tinklą buvo stengiamasi pritaikyti Lietuvos poreikiams. Tačiau tai buvo palyginti nedidelės apimties projektai.
„Rail Baltica“ yra pirmoji istorijoje kapitalinė, generalinė geležinkelio linija, kuri statoma mums ir mūsų poreikiams – susisiekimo, gynybiniams, strateginiams, prekybiniams, – įsitikinęs karo istorikas. – Dabar yra unikali proga ne tik atnaujinti infrastruktūrą, bet ir iš esmės keisti valstybės požiūrį – geležinkeliai turi būti matomi kaip šalies struktūrinė arterija, o „Rail Baltica“ – tik pirmasis žingsnis pereinant prie pilnos europinės infrastruktūros.“
Už šį turinį atsakingas tik autorius. Europos Sąjunga neatsako už galimą jame pateiktos informacijos naudojimą.
