Vilniuje pristatyta Lietuvos geležinkelių tinklo architektūros galimybių studija, kuri pirmą kartą viename dokumente apjungia viso šalies geležinkelių tinklo viziją iki 2050 metų ir vėlesniam laikotarpiui. Nacionaliniu mastu atlikta analizė parodė, kokia geležinkelių infrastruktūros plėtros kryptis Lietuvai sukurtų didžiausią ekonominę, socialinę ir strateginę naudą iki 2050 metų ir galimybes ilgesniuoju laikotarpiu.
Studija vertino Lietuvos geležinkelių tinklo plėtrą atsižvelgiant į Europos Sąjungos transporto politiką, karinio mobilumo poreikius, keleivių ir krovinių srautų augimo prognozes, aplinkosauginius tikslus bei šalies konkurencingumo poreikius. Atlikta kaštų ir naudos analizė leido palyginti skirtingus tinklo vystymo scenarijus ir geležinkelio vėžės migracijos alternatyvas.
„Prognozuojama, kad keleivių traukiniais skaičius ateityje augs net keturis kartus. Tačiau to padaryti nebūtų įmanoma be naujos infrastruktūros. Vizija rodo, kad galėtų atsirasti tiesi geležinkelio jungtis palei automagistralę kelionėms iš sostinės į pajūrį. Taip pat svarstomi variantai dėl kitų alternatyvų, kurie labai svarbūs gyventojų evakuacijai, regionų pasiekiamumui traukiniais“, – sako susisiekimo ministras Juras Taminskas.
Susisiekimo viceministras Roderikas Žiobakas priduria, kad svarbiausias uždavinys – europinės vėžės tinklo plėtra.
„Ji orientuota į jungtis su kaimynais ir tiesioginį išėjimą į Vakarų rinkas per Klaipėdos jūrų uostą. Taip pat atsivers naujos greitųjų traukinių jungtys tarp Kauno ir Klaipėdos bei Kauno ir Vilniaus. Mūsų pagrindinis tikslas – sujungti Lietuvą su Europa ir sukurti modernų geležinkelį, kad kelionės taptų gerokai greitesnės, tiesesnės ir patogesnės“, – sako R. Žiobakas.
Svarbiausia studijos išvada – ekonomiškai ir strategiškai optimaliausias kelias Lietuvai yra nuosekli europinės 1435 mm vėžės plėtra, išlaikant dalį esamo 1520 mm tinklo: visiška nacionalinio tinklo migracija į 1435 mm vėžę artimiausiais dešimtmečiais nėra racionalus scenarijus. Preliminariais vertinimais, pilnas perėjimas galėtų kainuoti apie 38 mlrd. eurų ir pareikalautų 30 metų ar ilgesnio įgyvendinimo laikotarpio.
Analizė rodo, kad iki 2050 metų didžiausią naudą sukurtų europinės vėžės koridorius nuo Lenkijos iki Latvijos sienos – šiuo metu tiesiama „Rail Baltica“ bei naujos 1435 mm greitųjų traukinių jungtys tarp Kauno ir Klaipėdos bei Kauno ir Vilniaus. Toks modelis užtikrintų Lietuvos integraciją į Europos geležinkelių sistemą, kartu išlaikant galimybes efektyviai aptarnauti esamus krovinių ir keleivių srautus.
Studijoje pabrėžiama, kad Lietuva turi sparčiai prisitaikyti prie Europos transporto politikos pokyčių: iki 2050 m. ES siekia patrigubinti greitųjų traukinių eismą ir padvigubinti krovinių vežimą geležinkeliais.
„Pirmą kartą turime ilgalaikę, duomenimis ir kaštų–naudos analize pagrįstą viso Lietuvos geležinkelių tinklo viziją. Studija parodo, kad ateities konkurencingumą lems ne pavieniai projektai, o vientisas europinis koridorius, jungiantis Baltijos šalis, Klaipėdos uostą ir Vakarų Europą. Geležinkelių tinklas yra valstybės stuburas – nuo jo priklauso mūsų ekonomikos konkurencingumas, regionų pasiekiamumas ir nacionalinis saugumas. Ši studija leidžia pirmą kartą į visą tinklą pažvelgti kaip į vieningą sistemą ir aiškiai įvardyti, kur turime judėti“, – sako LTG grupės l.e.p. vadovas Arūnas Rumskas.
Tarp prioritetinių investicijų studijoje išskiriami „Rail Baltica“ projektas su jungtimi į Vilnių bei europinės vėžės linija Kaunas–Klaipėda. 1435 mm jungtis su Klaipėda sudarytų sąlygas krovinius tarp Baltijos regiono ir Vakarų Europos gabenti be perkrovimo, didintų Klaipėdos uosto konkurencingumą, mažintų logistikos kaštus ir stiprintų Lietuvos pozicijas tarptautiniuose transporto koridoriuose. Ši jungtis taip pat būtų reikšminga karinio mobilumo infrastruktūros dalis.
Krovinių vežimo apimtys per tą patį laikotarpį galėtų padidėti nuo 27,8 mln. tonų iki beveik 50 mln. tonų per metus. Didžiausią augimo potencialą sudarytų intermodaliniai pervežimai, kuriuos skatintų „Rail Baltica“, ir europinės vėžės tinklo vystymas.
Vienu svarbiausių infrastruktūros planavimo kriterijų tampa karinis mobilumas. Geležinkelių tinklas turi būti pritaikytas NATO ir ES reikalavimams, užtikrinant greitą karinės technikos ir sąjungininkų pajėgų judėjimą regione.
Keleivių kelionių geležinkeliais skaičius Lietuvoje taip pat gali išaugti beveik keturis kartus – nuo maždaug 5 mln. kelionių per metus šiuo metu iki daugiau nei 19 mln. 2050 metais.
Studija taip pat numato galimybes gerinti regionų pasiekiamumą ir vertina naujų geležinkelio jungčių potencialą. Tarp nagrinėjamų teritorijų – Šakių, Jurbarko, Šilalės, Druskininkų, Prienų ir Palangos savivaldybės. Tai reiškia, kad po 2050 m. galėtų būti toliau vertinamos geležinkelių atšakų iki Druskininkų, Alytaus ir Palangos statybos.
Pirmojo etapo rezultatai yra pagrindu antrajam studijos etapui, kuriame toliau atliekamas detalus technologinis vertinimas, rengiamos investicijų sąmatos, prioretizuojami projektai ir formuojamas konkretus geležinkelių tinklo plėtros bei migracijos planas. Galutiniai sprendimai dėl tinklo vystymo krypties ir galimų migracijos etapų numatomi 2026 metų pabaigoje, užbaigus antrąjį studijos etapą.